Išėjusi pasivaikščioti, jog pabėgčiau nuo partnerio, ėjau tvirtu žingsniu ir mąsčiau “kodėl aš nemoku priimti kritikos”.
Aš nežinojau, kad yra Viktorija Šatkauskienė.
Aš ėjau saviugdos keliu, tačiau euforinę būseną vis keisdavo pyktis, kritimas i aukos poziciją. Mane vis lydėjo situacijos, kuriose jausdavau gėdą…
Kai mama atsiuntė vieną iš Viktorijos video, kuriuose šnekėjo apie tėvus ir ryšio atkūrimą aš negalėjau patikėti – “Ji rimtai čia galvoja, kad aš jos negerbiu? Ji rimtai galvoja, kad aš nemoku priimti kritikos? Kiek man reikės klausytis apie tą kritiką ir jos priėmimą?! Visi nusistatę prieš mane!” galvojau. Net parašiau jai “tu rimtai manai jog tavęs negerbiu?”. Tyla. Kritimas i aukos poziciją. Nors pykau ir galvojau, kas per nesamonė, nusprendžiau užsukti į Viktorijos puslapį. Sako jog mokytojas ateina tada, kai mokinys pasirengęs.
Iš šio kurso, be naujai įgytų žinių, parsinešu save. Tokia laiminga, dėkinga ir GYVA dar niekada nesijaučiau. Kritimas i abstitencines situacijas su naujai įgytomis žiniomis nebeatrodo baisios ir yra vertos tik išanalizavimo ir atsisveikinimo.
Ačiū tau, Viktorija. Man labiausiai patiko, jog visa informacija sutapatinai su savo ar kitų gyvenimiškais patyrimais, todėl viską buvo daug lengviau įsisavinti.
Mano mintys mane pakelia, o ne smukdo. Išoriniai trikdžiai man nebe tokie skaudūs. Žinoma kasdien su savim ties tuo dirbu, bet rezultatai mane labai stebina ir žavi. Kaip tik šiandien dar žiūrėjau Viktorijos paskutinį video, kur ji kalbėjo apie moterį su neplauta galva ir negražiais trenigais į kurią visi vyrai žiūri ir taip smagu pasidarė, nes tai jau vyksta ir mano gyvenime. Aš sau tokia faina.
Ačiū, Viktorija